Baigiančio kadenciją aplinkos ministro priimtas įsakymas, susijęs su statybos techninio reglamento STR 2.04.01:2018 pakeitimais, sukėlė nemažai klausimų ir kritikos. Šis sprendimas, nors ir vedamas gerų ketinimų palengvinti biurokratinę naštą, griauna efektyviai veikusią sistemą ir atveria duris abejotinoms praktikoms, kurios kelia grėsmę statinių kokybei bei saugumui. Nepaisant gausių rinkos dalyvių pastabų ir prašymų palikti reikalavimus, išeinantis ministras pasirašė įsakymą grąžinantį statybų rinką į praeitį.
Pakeitimų esmė – leidimas naudoti nesertifikuotas vėdinamų fasadų sistemas be privalomos techninės išvados. Atsakomybė už sprendinių tinkamumą perduodama projektuotojams ir ekspertizės rangovams, o tai iš esmės keičia atsakomybės paskirstymą ir mažina aiškių kontrolės mechanizmų efektyvumą. Patys projektuotojai tai vertina, kaip kelio piktnaudžiavimui atvėrimą.
Statybos produkcijos sertifikavimo centro vadovas Valdemaras Gauronskis šią situaciją įvardina labai paprastai: „pakeitus nuostatas iš esmės statinių galima ir nebeprojektuoti ir nebereikia skaičiuoti. Užtenka nupiešti ir galima statyti. Projektuotojas gali pasiūlyti užsakovui savo sąnaudomis patikrinti jo darbą, tačiau visa atsakomybė už pasekmes tenka rangovui. Tai didelė grėsmė tiek renovacijai, tiek ir visai ateities statybai.“
„Atšauktas NTĮ reikalavimas sukuria precedentą renovacijos ar viešųjų pirkimų segmente, kur svarbiausias kriterijus yra kaina, neatsakingi konkursų dalyviai rinksis pačias pigiausias medžiagas, neatitinkančias standartų, kas tik pagilins renovacijos problemas, tokias, kaip nekokybiškų ir nesuderintų medžiagų naudojimas, krentančios plytelės, degūs fasadai, kurios iki reglamentavimo įsigaliojimo buvo labai ryškios ir dabar joms vėl atveriamas kelias, nes projektuotojas galės spręsti ar jam reikia to sertifikato ar nereikia, nes tam nėra jokių vertinimo taisyklių ar projektavimo taisyklių. Šis pakeitimas yra nepamatuotas, skubotas ir tą reikalavimą bei reglamentavimą, ypatingai viešųjų projektų, kuriuose naudojami mokesčių mokėtojų pinigai, būtina palikti
„Ambicija padaryti daug renovacijų yra, tačiau reguliavimo ir užtikrinimo, kad viešieji pinigai būtų naudojami tinkamai trūksta. Rangovai dažnai būna abejotinos kompetencijos ir dabar į jų rankas yra atiduodamas sprendimas ar reikia sertifikatų ir jie gali rinktis medžiagas kurios jiems atrodo, kad yra geros ar tiesiog pigios.“ . – teigia Justas Motiejūnas, UAB „FM17“ direktorius.
Griaunama veiksminga praktika
Iki šiol veikiantis reglamentas reikalavo, kad visi statinio fasado sprendimai būtų pagrįsti techninėmis išvadomis. Tai leido užtikrinti konstrukcijų tinkamumą, saugumą ir ilgaamžiškumą. Naujuoju įsakymu šie reikalavimai tapo neprivalomi, o tai reiškia, kad projektuotojai ir statytojai nebeturės aiškių gairių, kaip vertinti ventiliuojamas sistemas, nes metodikos, nei priemonių, nei įstatymų bei poįstatyminių aktų projektavimui nėra.
Mūsų kalbinti projektuotojai teigė, jog atsakingi ir didesnių miestų projektuotojai ir toliau reikalaus šių sertifikatų, nes didžioji dalis parametrų, kurie yra NTĮ yra fizikiniai dydžiai ir nustatomi tik bandymų metu, todėl atsakingi projektuotojai ir toliau reikalaus sertifikatų, tačiau rajonuose, kur techninės kontrolės mažiau ir yra geresnės sąlygos piktnaudžiavimui situacija bus prasta, ypač renovacijų segmente, nukentės paprasti gyventojai.
Teisinės spragos ir painiava
Sprendimas sukėlė teisinio neaiškumo situaciją: reglamentas numato galimybę naudoti fasadų sprendinius be papildomų išvadų, tačiau nesuteikia aiškių kriterijų, kaip įrodyti tokių sprendinių tinkamumą. Ekspertų teigimu, tai gali sukelti situacijas, kai kiekvienas projektas bus interpretuojamas skirtingai, didės konfliktų ir teisinio ginčo atvejų.
Abejonės dėl kokybės ir saugumo
Kyla pagrįstos abejonės, ar toks sprendimas nepakenks pastatų kokybei. Ventiliuojamos fasadų sistemos – viena sudėtingesnių statybinių konstrukcijų, reikalaujančių griežtų techninių vertinimų. Panaikinus privalomą išvadų rengimą, didėja rizika, kad projektavimo metu bus ignoruojami svarbūs aspektai, tokie kaip medžiagų suderinamumas, atsparumas aplinkos poveikiui ir konstrukcijos saugumas.
Tokias rizikas įžvelgia ir Justas Motiejūnas: „Pagrindinės rizikos yra nekokybiškos trumpalaikės medžiagos naudojamos projektuose, ko pasėkoje mes turėsime byrančias, nesaugias konstrukcijas, neaiškios kilmės iš trečiųjų šalių, tokių kaip Kinija, Indija ir panašiai importuojamų nepatikrintų ir dažnai nesaugių medžiagų naudojimą. Tokių situacijų jau turėjome ne vieną prieš šiam reglamento punktui atsirandant, tai ir Santariškių situacija su D klasės fasadais ir kiti, kur viešaisiais pinigais finansuoti projektai pastatyti ar renovuoti nesaugiai. Mes, rinkos dalyviai tai matome kasdienybėje ir puikiai žinome šią situaciją.“
Mažėjantis pasitikėjimas statybų sektoriumi
Lietuvos statybų sektorius jau dabar susiduria su pasitikėjimo problemomis. Dažni teisės aktų pakeitimai kelia nepasitenkinimą tiek tarp specialistų, tiek tarp visuomenės. Ministerijos nekompetencija ir sprendimų nepagrįstumas prisideda prie renovacijos tempo lėtėjimo. Naujuoju įsakymu signalizuojama, kad vietoje pastangų tobulinti sektorių imamasi kompromisų, kurie grąžina mus į praeitį.
Kas toliau?
Statybų rinkos dalyviai kviečia naująjį aplinkos ministrą peržiūrėti sprendimą ir imtis veiksmų, kurie ne tik skatintų inovacijas, bet ir užtikrintų saugumo bei kokybės standartus. Nepakanka tiesiog liberalizuoti taisykles – būtina suteikti rinkai aiškias ir pagrįstas gaires, kurios leistų išvengti chaoso ir užtikrintų ilgalaikį statybos sprendinių patikimumą.
Savo pasiūlymą pateikia ir UAB FM17 direktorius: „Todėl optimaliausia būtų grąžinti buvusią reglamento redakciją bei supaprastinti išvados davimą, ko ir siekė buvęs ministras inicijuodamas šį pakeitimą sumažinti biurokratiją.“
Lietuvos visuomenė nusipelno ne tik estetiškų, bet ir saugių, ilgaamžių pastatų. Baigiančio kadenciją ministro sprendimas turėtų būti vertinamas ne tik iš ekonominės, bet ir socialinės bei technologinės perspektyvos. Tik aiški, pagrįsta ir skaidri teisinė sistema gali užtikrinti statybų sektoriaus pažangą bei ilgalaikį visuomenės pasitikėjimą.
