Neišnaudojamas daugiabučių renovacijos potencialas: Europoje vertinami sprendimai Lietuvoje vis dar apipinti mitais

Lietuvos renovacijos projektuose vis dar dažnai vyrauja kiekybės, o nekokybės principas – pasirenkami sprendiniai, orientuoti į mažesnę kainą, o ne į ilgaamžiškumą ir energinį efektyvumą. Dėl to viena efektyviausių fasadų šiltinimo sistemų – tinkuojami šiltinami fasadai – nepelnytai nustumiami į paraštes ir apipinami mitais, kuriekyla tik dėlprastos montavimo darbų kokybės ar netinkamai parinktų sprendinių. Tuo tarpu Europoje ši technologija išlieka viena populiariausių, vertinama dėl aukštų sandarumo rodiklių ir pasiekiamų puikių energinio efektyvumo rezultatų.

Mūsų šalyje tinkuojamos fasadų šiltinimo sistemos naudojamos jau daugiau kaip tris dešimtmečius, o Vakarų Europoje – dvigubai ilgiau. Vis dėlto, kaip ir kitos fasadų sistemos, jos reikalauja aukšto meistrų profesionalumo, nuo kurio priklauso galutinis sistemos rezultatas bei ilgaamžiškumas. Jei darbai atlikti kokybiškai, tinkuojama fasadų sistema pasižymi itin dideliu sandarumu ir pastato energijos sutaupymu.

Tarnauja daugiau nei pusšimtį metų

Šių fasadų sistemų naudojimui Lietuvoje privalomas europinis techninis įvertinimas, o procedūros griežtos ir išsamios. Bandymų ciklai trunka metus ir ilgiau, sistema testuojama sezonavimo režimu, imituojant 20 metų poveikį realiomis sąlygomis. Tik taip išbandytos sistemos gali būti naudojamos statyboje.

Nors tinkuojamų šiltinamų fasadų gyvavimo trukmė dažnai minima iki 25 metų, šis laikotarpis atspindi tik minimalius reikalavimus. Vokietijos Fraunhofer-Gesellschaft taikomųjų tyrimų organizacijos atlikti matavimai rodo, kad tinkuojami fasadai, įrengti pagal technologinius reikalavimus bei teisingai prižiūrimi, tarnauja 60 metų ir ilgiau.

Todėl sistema nėra trumpaamžė – tokią ją padaro tik netinkami sprendimai ir taupymas darbų sąskaita. Jei Vokietijoje šią technologiją įrengiantys meistrai mokosi dvejus metus, mūsų šalyje dažnai tai daro tam tinkamos specializacijos neturintys darbininkai, kuriems ši veikla tik viena iš daugelio, tad nenuostabu, kad neatitikimų atsiranda.

O broko priežastys įvairios: projektavimo klaidos, netinkamai suformuoti stogelių išsikišimai ar šilumos tilteliai, prasta meistrų kvalifikacija, blogas medžiagų parinkimas.

Apipinta klaidingų įsitikinimų

Drėgnesnėse vietovėse ar miestuose, esančiuose arčiau jūros ar kitų vandens šaltinių, neretai galima pastebėti žalios, pilkos ar net juodos spalvos apnašas ant fasadų, stogų bei kitų pastato dalių.

Toks žaliavimas yra dažnai klaidingai minimas kaip tinkuojamų fasadų „trūkumas“, bet šis biologinis procesas nėra būdingas vien šiai sistemai. Dumbliais ir mikroorganizmais apauga visi paviršiai, kuriuose ilgiau laikosi drėgmė: ventiliuojamų fasadų plokštės, skarda, betonas ar nerenovuotos sienos.

Svarbu suprasti, kad tai estetinė, o ne konstrukcinė problema – mikroorganizmai neardo fasado sistemos, nepažeidžia tinko, todėl neturi jokios įtakos pastato šiluminėms savybėms. Siekiant spręsti estetinę problemą dauguma gamintojų į tinkus ar dažus deda biocidų – medžiagų, kurios laikinai stabdo mikroorganizmų dauginimąsi. 

Tačiau jų veikimas trunka vos kelerius metus, o biocidus išplauna lietaus vanduo, todėl poveikis aplinkai yra abejotinas. Klimato kaita situaciją tik blogina. Prieš 20–25 metus dumblių ant statybinių paviršių atsirasdavo po 10–15 metų, prieš dešimtmetį – po 3–5 metų, o šiandien pasitaiko atvejų, kai žaliavimas išryškėja jau po pirmos žiemos. Tai globali problema, stebima visoje Europoje.

Jei su lietaus sukeliama drėgme kovoti yra paprasčiau, daugiau problemų lemia kondensato formavimasis, nuo kurio visiškai apsaugotas nėra nė vienas paviršius. Dėl to svarbu kiek įmanoma labiau sumažinti šią riziką pasitelkiant įvairias pagalbines priemones bei montuojant fasado sistemą pagal gamintojo reikalavimus ir rekomendacijas.

Kaip užtikrinti kokybę ir ilgaamžiškumą

Tinkuojamo fasado sistemos ilgaamžiškumą ir nepriekaištingą kokybę galima užtikrinti pradedant vos nuo kelių paprastų montavimo sprendimų: taikyti didesnį armavimo sluoksnio storį, tinkamai parinkti fasado spalvą ir kokybiškai jį nudažyti.

Nors pagal Europos techninio vertinimo organizacijos (EOTA) reikalavimus leidžiama armuoti vos 3 mm storio sluoksniu, patys gamintojai dažniausiai rekomenduoja bent 5 mm. Didesnė masė pagerina šilumos akumuliaciją, sumažina rasos susidarymą, termines deformacijas.

Spalvos taip pat svarbios: labai tamsios sukelia fasado perkaitimą, o labai šviesios lėtina paviršiaus džiūvimą ir didina žaliavimo riziką. Pavyzdžiui, itin tamsios spalvos fasadai dėl saulės poveikio gali įkaisti net iki 70-75 laipsnių, o temperatūrai staiga nukritus tinkas patiria termošoką ir gali sutrūkinėti.

Specialūs saulės spinduliuotę atspindintys dažai padeda išplėsti spalvų pasirinkimą ir sumažina šias rizikas. Tiesa, jei Vakarų Europoje tokie dažai naudojami plačiai, Lietuvoje juos kol kas renkasi daugiau privačių namų savininkai. Verta paminėti, kad net standartinis dažymas ženkliai pakelia sistemos kokybę bei mažina paviršiaus drėgmės įgeriamumą.

Problema ta, kad dažnai, ypač renovacijoje, viską vertiname per mažiausios kainos prizmę, todėl iki šiol kartojame susiformavusius įpročius, kurie kai kuriais atvejais nebeatitinka šiuolaikinės statybos reikalavimų. Dėl to tinkuojamos sistemos, nors ir itin efektyvios bei leidžiančios gyventojams sutaupyti reikšmingas pinigų sumas už suvartotą energiją, neretai stumiamos į šalį pasirenkant kitus variantus.

Europos praktika rodo, kad tinkuojami šiltinami fasadai yra ilgaamžė ir efektyvi sistema, kuri, tinkamai pasirinkus medžiagas, spalvas bei teisingai sumontavus, sėkmingai tarnauja daugelį dešimtmečių be jokių esminių trūkumų.

Straipsnį parengė Nacionalinė pasyvaus namo asociacija.