Išorinių sienų šiltinimas tinkuojama sudėtine termoizoliacine sistema

Šiltinant išorines pastatų sienas ir tinkuojant plonasluoksniu tinku ar klojant apdailos plytelėmis, būtina laikytis STR 2.01.10:2007 „Išorinės tinkuojamos sudėtinės termoizoliacinės sistemos“ reikalavimų. Pagal šiuos reikalavimus tokios šiltinimo sistemos, tam tikrose vietose turi atitikti atitinkamą atsparumo smūgiams kategorijai (18.1 lentelė, 12, 13 pav.). Tinkuojamos sistemos atsparumo smūgiams kategoriją fasaduose nurodo projektuotojai. Naudojant šiltinimo sistemos apdailai apdailos plyteles, jų vandens įgertis w ≤ 6 %. Šiltinimo sistemoje, dekoruotoje apdailos plytelėmis, turi būti daromos vertikalios ir horizontalios deformacinės siūlės (iki 6 m atstumu). Jos būtinai reikalingos ir ties pastato deformacinėmis siūlėmis.

Polistireninio putplasčio storis apskaičiuojamas pagal STR 2.05.01:2005 nuorodas. Sienas rekomenduojama šiltinti uždėjus stogo dangą, nuo atmosferinių kritulių apsaugojus parapetus, karnizus ir kitas atviras horizontalias konstrukcijos virš šiltinamų sienų. Šiltinamos sienos turi būti sausos ir švarios. Šiltinamą pastatą būtina gerai vėdinti, jo patalpų oro santykinis drėgnis turėtų būti < 60 %. Klijuojant polistireninio putplasčio plokštes, šiltinamo paviršiaus ir jo aplinkos oro temperatūra turi būti ≥ 5 °C.

Pirmoji šiltinimo plokščių eilė turi būti dedama ant specialaus cokolinio profiliuočio. Jei atliekamas eksploatuojamo pastato su įtrauktu cokoliu papildomas šiltinimas, tai pirmąją šiltinimo plokščių eilę kartu su cokoliniu profiliuočiu rekomenduojama nuleisti žemyn ant cokolio ≥ 100 mm ir papildomai įdėti šilumos izoliacijos intarpą. Tai darytina, siekiant išvengti šiluminio tiltelio ir apsaugoti nuo šalimo prie cokolio esančias pirmo aukšto grindis. Jei šiltinimo izoliacija nenuleidžiama, tada žiemą per cokolio viršų į patalpas skverbiasi šaltis (14 pav.), tose vietose šąla grindys, gali veistis pelėsiniai grybai.

Cokoliniai profiliuočiai prie sienos tvirtinami tam tikslui skirtomis smeigėmis. Jų kiekis ir įgilinimo būdas parenkami pagal smeigių gamintojų rekomendacijas, įvertinus šiltinamos sienos fizinį stiprį. Į tarpus tarp tiesių cokolinių profiliuočių ir įdubų – nelygumų sienose ar pamatuose ties smeigėmis – dedamos specialios tarpinės. Atviros siūlės ar kiti didesni pažeidimai turi būti užsandarinami montažinėmis putomis. Šiltinant išorines atitvaras, būtina kreipti ypatingą dėmesį į šiltinimo sistemos sandarumą, kadangi tik sandarios šiltinimo sistemos gali tenkinti reglamentines bei projektines nuorodas.

Šiltinimo plokštės prie paviršiaus klijuojamos tam tikslui skirtais klijais. Klijai vientisai tepami plokščių kraštuose ir dar mažiausiai dvejose plokščių vidurinės dalies vietose (15 pav.). Klijais turi būti padengta ne mažiau kaip 40 % šiltinimo plokštės ploto. Kai šiltinimo sistema dekoruojama apdailos plytelėmis, klijų tepama ne mažiau kaip 60 % šiltinimo plokštės ploto. Taip darytina todėl, kad šiluma iš pastato negalėtų skverbtis į išorę per siūles, arba per atsitiktinai pažeistas šiltinimo plokščių vietas. Kad šiltinimo sistemoje nesusidarytų šilumos tiltelių, į sandūras tarp plokščių klijų nededama. Sandūrose pasitaikantys plyšiai standžiai užpildomi šiltinimo medžiagos atraižomis, arba užpildomos montažinėmis putomis. Šilumos tiltelių pavojus esti mažesnis, jei polistireninio putplasčio plokščių briaunos daromos su užkaitais. Kai šiltinimo plokštės priklijuojamos neteisingai (16 pav.), šiltinimo sistema lankstosi, (17 pav.), fasaduose atsiranda dėmių bei plyšių. Į pažeistą šiltinimo sistemą gali skverbtis vanduo bei teršalai ir dar labiau ją bloginti.

Šiltinimo plokštės ant šiltinamo paviršiaus išdėstomos taip, kad atskirų plokščių eilių siūlės nebūtų vienoje vertikalėje. Šiltinimo plokštes pastatų kampuose būtina sujungti su užkaitais. Plokštės neturi būti jungiamos ties fasadų angų briaunomis (18 pav.).Polistireninio putplasčio plokštės tvirtinamos smeigėmis po to, kai klijai pakankamai sutvirtėja, praėjus 2–4 paroms nuo plokščių priklijavimo. Visais atvejais reikia vengti smarkiau suspausti ar suardyti šiltinimo plokštes, nes suslėgtose ar suardytose vietose kinta plokščių struktūra ir padidėja šilumos bei garų pralaidumas. Kai šiltinimo plokštės tinkuojamos plonasluoksniu tinku, smeiges reikia sukalti taip, kad jų galvutės viršus sutaptų su šiltinamų plokščių paviršiumi (19 pav.).

Kai polistireninio putplasčio storis ≥ 150 mm, gali būti padarytos specialios duobutės smeigių galvutėms įgilinti. (19c pav.). Duobutėse esančios smeigės sandariai užkemšamos polistireniniu kamščiu arba užpurškiamos montažinėmis putomis. Kai šiltinimo sistema klojama apdailos plytelėmis, smeigių galvutės privalo būti virš armavimo tinklelio (11 pav.). Siekiant išvengti neleistinų deformacijų, smeigės šiltinimo plokštėse turi būti išdėstomos atitinkama tvarka (20, 21 pav.). Smeigių kiekis prie pastato kampų būna didesnis, kadangi tose vietose didesnės atplėšimo apkrovos.

Išorėje apšiltintos sienos plonasluoksnės apdailos sandara pateikta 22 pav. Išsamesnes nuorodas šiltinimo sistemų plonasluoksnei apdailai teikia sertifikuotas šiltinimo sistemas tiekiančios įmonės. Siekiant išvengti staigaus plonasluoksnio tinko džiūvimo bei pleišėjimo tinkavimo metu, tinką reikia saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių, lietaus bei vėjo poveikio. Šiltinimo sistemos plonasluoksnė apdaila darytina, kai aplinkos oro temperatūra ≥ 5°C. Siekiant išvengti apdailos pleišėjimų bei mechaninių pažeidimų ties angų kampais bei briaunomis, angų kampai ir briaunos prieš vientisą tinkavimą yra armuojami papildomais armavimo tinkleliais (23 pav.).

Šiltinimo plokščių paviršius turi būti švarus ir sausas. Ilgesnį laiką atvirai laikytas ir nuo UV spindulių pageltęs polistireninio putplasčio paviršius turi būti nuvalytas ir nugruntuotas. Į šviežiai užteptą pirmąjį tinko ir klijų sluoksnį įspraudžiami pastato bei sienų angų kampų papildomo armavimo tinkleliai, o ant jų, vertikaliai nuo pastato viršaus iki apačios, – armavimo tinklelio juostos. Gretimos armavimo tinklelio juostos užleidžiamos viena ant kitos ≥ 100 mm. Armavimo tinklelis turi būti įklampintas į tinko ir klijų sluoksnio vidurį ir užglaistytas. Visas fasadas nuo viršaus iki apačios ir nuo pastato kampo iki vertikalios deformacinės siūlės arba iki kito pastato kampo turi būti tinkuojamas be pertraukų. Leistinas plonasluoksnės apdailos nuokrypis 2 metrų liniuotės ruože ≤ 2 mm. Plonasluoksniu tinku padengtų fasadų nerekomenduojama dažyti tamsiais dažais. Tyrimai rodo, kad tamsių fasadų, ypač pietvakarinėje pusėje, paviršius gali įkaisti net iki 40 °C daugiau už aplinkos orą. Dėl to tamsiuose fasaduose gali atsirasti neleistino dydžio šiltinimo sistemos deformacijų bei plyšių.

Stebėjimai rodo, kad yra daug atvejų, kai dažnai išorinių nuolajų galai yra netinkamai suformuojami ir neteisingai sujungiami su angokraščiais. Tokiose jungtyse susidaro plyšių (24 pav.), pro kuriuos skverbiasi į šiltinimo sistemą lietaus vanduo bei teršalai. Siekiant išvengti išvardytų blogybių, turi būti tinkamai suformuoti išorinių nuolajų galai ir teisingai įterpti į angokraščius (≥ 20 mm), taip, kaip parodyta (25 pav.).

Tinkuojamos šiltinimo sistemos jungtys su langais, durimis ar kitais paviršiais darytinos paslankios, kad neatsirastų plonasluoksnio tinko bei polistireninio putplasčio pažeidimų, ir į šiltinimo sistemą nesiskverbtų vanduo ir teršalai. Jungtyse su langais, durimis ir kitais paviršiais turi būti dedamos sandarinimo tarpinės (26, 27 pav.)