Stogų renovacijos problemos ir šiltinimas polistireniniu putplasčiu

Straipsnis iš žurnalo Statyk

Neseniai Prahoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje, skirtoje stogų šiltinimo klausimams, polistireninis putplastis pavadintas viena efektyviausių stogo termoizoliacinių medžiagų. Su kokiomis problemomis susiduriama šiltinant renovuojamų pastatų stogus?

Su šia šilumos izoliacine medžiaga siejamus sprendinius pristatę austrų specialistai rekomenduoja stogams naudoti didesnio storio vienasluoksnio polistireninio putplasčio plokštes. Tai ne tik leidžia paspartinti darbus, taip užtikrinamas kokybiškas stogo įrengimas tiek statant naujus, tiek modernizuojant senesnius pastatus. Kuo mažiau detalių, sudėtinių sluoksnių, medžiagos lankstymo ir pjaustymo, tuo stogo konstrukcija patikimesnė ir sandaresnė, o klaidų tikimybė – mažesnė.

Polistireninį putplastį šilumos izoliacijai žmonija naudoja jau daugiau kaip 60 metų, nuo tada, kai jį sukūrė ir patentavo Vokietijos chemijos koncernas BASF. Vėliau, klasikinį baltąjį polistireninį putplastį papildžius grafitu, sukurtas maždaug 20 proc. geresnėmis termoizoliacinėmis savybėmis pasižymintis pilkasis polistireninis putplastis „Neopor“. Polistireninis putplastis suteikia didžiules energijos ir išteklių taupymo galimybes.

Saugodamas šilumą pastatuose, putplastis gali sutaupyti iki 200 kartų daugiau energijos išteklių, nei reikia jam pagaminti. Nors medžiaga pasižymi puikiomis savybėmis, ją gaubia daugybė mitų. „Žmonėms polistireninis putplastis dažnai asocijuojasi su chemija. Išskirtiniu sandarumu pasižyminčią medžiagą sudaro 98 proc. oro ir 2 proc. stireno. Tai – organinė medžiaga, kuri yra visų žmonių organizmuose, net maiste. Todėl nereikėtų patiems savęs bijoti“, – aiškina mokslininkas.

Stireno esama daugelyje maisto produktų, pavyzdžiui, žemuogėse, kavos pupelėse, aluje ir vyne. Dar didesnis įsivaizduojamas baubas polistireninio putplasčio degumas. Bet oras juk nedega. Dėl karščio iš putplasčio pirmiausia pasišalina 98 proc. paprasto oro ir lieka degimo nepalaikantis stirenas. Jis tirpsta ir dega, kai yra veikiamas liepsnos, tačiau liepsną pašalinus, stirenas nustoja degęs.

Vokietijoje ne vienerius metus atliekami tyrimai parodė, kad polistireninio putplasčio parametrai, jeigu jis tinkamai naudojamas ir nėra veikiamas didelio karščio, nekinta visą eksploatacijos laikotarpį. Be to, jo garinis laidumas yra toks pats kaip medienos. Putplastis sudarytas iš tarpusavyje susiklijavusių granulių, tarp kurių yra mikrokanalų, per kuriuos gali cirkuliuoti oras, garai. Č. Ignatavičiaus teigimu, net ir geriausios medžiagos negelbės, jei bus netinkamai eksploatuojamos.

Didžiausias stogo priešas– drėgmė ir teršalai. Į stogo konstrukciją jie patenka pro įvairias stogo jungtis su sienomis, parapetais ir kitomis stogo detalėmis. Šios vietos yra labiausiai pažeidžiamos, todėl, norint turėti patikimą stogą, tas jungtis reikia įrengti labai kruopščiai ir kokybiškai. Specialistas atkreipia dėmesį, kad sovietmečiu statytų daugiabučių stogai, dengti ruberoidu, neretai yra tarsi tiksinti bomba. Jų garantinis 15 metų laikotarpis yra jau seniai pasibaigęs, daug šių stogų iki šių dienų nėra remontuoti, o jų būklė – apverktina.

Pro prakiurusį, suskilinėjusį viršutinį hidroizoliacinį sluoksnį yra prasiskverbę įvairiausių teršalų, paukščių mėšlo, drėgmės ir visa tai yra patekę į stogo konstrukciją, pasiekę ir šilumą izoliuojantį sluoksnį. Todėl, modernizuojant pastatus, būtina atverti seną stogo konstrukciją ir patikrinti jos būseną. Jei ten yra teršalų ir drėgmės, tas vietas būtina išvalyti, išdžiovinti ir tik tuomet kloti naują šiltinamąją medžiagą ir viršutinę dangą. Jei nauji šilumos izoliacinės ir hidroizoliacinės medžiagų sluoksniai klojami nepašalinus teršalų, veikiami iš pastato išeinančio orinio drėgnio ir šilumos, jie tampa tikra stogo konstrukcijoje užkonservuota kenksmingų mikroorganizmų kolonija. Šiluma ir drėgmė prasiskverbia prie užsilikusių teršalų ir ten užsilaiko, taip sudarydami sąlygas veistis įvairiems parazitams.

Dar viena pažeidžiama stogų vieta – parapetai. Renovuojant ir šilumos izoliacine medžiaga šiltinant daugiabučio stogą, jo konstrukcija tampa aukštesnė, todėl turi būti aukštinami ir parapetai, ant jų įrengiant apsaugines tvoreles. „Pasitaiko, kad metalinės tvorelės yra tvirtinamos iš viršaus tiesiog prie parapetų skardos. Taip prakiurdinama parapeto skarda ir, laikui bėgant, į stogo konstrukciją gali skverbtis vanduo bei teršalai. Visa tai gali patekti ir į sienų šiltinimo sistemą.

Jei ant parapetų daromos apsauginės tvorelės, jas reikėtų tvirtinti ne iš viršaus, o iš šono“, – akcentuoja Č. Ignatavičius. Mokslininko teigimu, parapetų skardinė danga neturi būti prie jų prikalama. Ji turėtų būti jungiama užlankais, išlankstant skardą. Parapetų dangai naudojama cinkuota ar kitokia skarda. Būtina kas 12–14 metrų daryti deformacines siūles, kad skarda nesusilankstytų ir jos jungtyse neatsirastų plyšių. Atidžiai reikia įrengti ir stogo liukus. Per nekokybiškas liuko ir stogo jungtis nesunkiai prasiskverbia drėgmė ir teršalai.