Pamatų šiltinimas: kad namo pagrindas būtų sausas ir šiltas

Straipsnis iš žurnalo Statyk

Visiems žinoma tiesa – drėgmė ypač kenkia cokoliams, rūsio sienoms ir pamatams. Kartu su atmosferos ir grunto drėgme į patalpas skverbiasi šaltis, o taip atkeliauja įvairiausios problemos, tarp jų ir pelėsis. Todėl pamatų šiltinimas yra pakankamai sudėtingas uždavinys į kurį turi būti kreipiamas didelis dėmesys.

Cokolio šiltinamojo sluoksnio su tinko apdaila įrengimas turi būti suderintas su nuogrinda. Kitaip tariant, šiltinant pamatą, būtina tinkamai įrengti vėdinamąją-drenuojamąją nuogrindą.

Jeigu ji bus įrengta atmestinai, drėgmė labai greitai gali niekais paversti visą pamato šiltinimo ir apdailos sluoksnį.

Statybos techniniame reglamente 2.01.10:2007 „Išorinės tinkuojamos sudėtinės termoizoliacinės sistemos“ nurodyta pamato šiltinimo schema su uždara betonine nuogrinda. Tačiau tokiu atveju cokolio apdaila tiesiogiai yra veikiama kritulių, negana to, ji papildomai drėksta ir dėl kritulių, atšokusių nuo tokios nuogrindos.

Be to, grunto drėgmė negali pasišalinti per uždaro tipo nuogrindą, tad ji, ypač pavasarį, iš grunto kyla aukštyn: ima skverbtis į cokolio šiltinimo sistemą ir per apdailos sluoksnį, jį ardydama, pasišalina į aplinką.

Tinkamai įrengta vėdinamoji-drenuojamoji nuogrinda sudaro galimybę lietaus vandeniui, nutekėjusiam nuo fasado į gruntą, kartu su grunte esančia drėgme laisvai pasišalinti per akmenų užpildą. Šiuo atveju drėgmei garuoti niekas netrukdo, cokolio šiltinamasis ir apdailos sluoksniai lieka nesugadinti.

Pastato pamato šiltinimas yra pakankamai sudėtingas uždavinys ir tampa dažna problema eksploatacijos metu. Daugiausia gedimų pasitaiko cokoliuose bei žemėje įgilintose konstrukcijose. Gedimai daugiausia susieję su drėgmės poveikiu. Kai prie cokolių daroma uždara nuogrinda, ant jos kaupiasi drėgmė ir įvairūs teršalai, veisiasi samanos bei kiti organizmai. Lietus aptaško cokolių apdailą ir jie tampa drėgni, murzini, dėmėti, iš jų veržiasi druskos. Lietus bei grunte esanti drėgmė su teršalais pro atsitiktines vietas gali prasiskverbti ir į cokolio apdailą.

Kad šaltis neprasiskverbtų į modernizuojamų pastatų patalpas per grindis, reikia apšiltinti ir rūsio perdangą (kitaip tariant, rūsio lubas), ir pamatą. Šiltinamasis sluoksnis nuo rūsio perdangos nešiltinto paviršiaus turi būti įgilintas bent 60 cm.

Jei rūsio perdanga nėra šiltinama, tai šiltinamąjį sluoksnį reikia įgilinti ne mažiau nei 60 cm nuo grunto paviršiaus, t. y. nuo vėdinamosios-drenuojamosios nuogrindos paviršiaus. Jei rūsyje nėra patalpų, kuriose reikalinga aukštesnė temperatūra, verta investuoti ne į pamato šiltinimo gylį, o į perdangos termoizoliaciją.

Pamatų termoizoliaciniam sluoksniui įrengti dažniausiai naudojamas sutankintas ekstruzinis polistirenas. Tačiau dr. Č. Ignatavičius tikina, kad kuo puikiausiai galima šiltinti ir įprastu EPS 100 putplasčiu.

Toks šiltinimas jau yra išbandytas praktiškai, ir rezultatai nė kiek nenuvylė. Tačiau svarbu, kad visi darbai būtų atlikti kruopščiai ir kokybiškai, o šiltinimo sistemą sudarančios medžiagos sumontuotos tinkamai.

Atskiro dėmesio nusipelno gumbuota vėdinamoji drenavimo membrana. Ja iš išorinės pusės gumbais į putplastį turi būti dengiamas visas polistireninio putplasčio paviršius. Iš viršaus membraną turi saugoti specialus ties nuogrindos paviršiumi montuojamas apsauginis profilis, kuris neleidžia drėgmei ir teršalams patekti tarp membranos ir polistireno. Labai svarbu, kad profilio viršutinis kraštas būtų po tinko sluoksniu.
Dėl membranos gumbų susidarantis maždaug 1 cm pločio tarpas užtikrina, kad jei tarp polistireno plokščių ir membranos atsirastų atsitiktinė drėgmė, ji galėtų netrukdomai pasišalinti. Kartu ši membrana yra ir apsauga nuo mechaninio poveikio, t. y. nuo akmenų, kurie sudaro nuogrindą.
Kartais bijoma, kad gumbuota membrana įsispaus į polistireną. Atlikus bandymus, paaiškėjo, jog tai atsitiks tik tuo atveju, jei membrana bus veikiama 15 tonų į kv. metrą slėgiu! Tokių apkrovų pamatai iš grunto pusės tiesiog nepatiria.

Įrengiant nuogrindą, svarbu atkreipti dėmesį į užpildą. Tam visiškai netinka skalda, ant kurios šiurkštaus paviršiaus teršalai labai greitai ir tvirtai prikimba, o skalda gana greitai pažaliuoja, mat teršaluose įsiveisia įvairių mikroorganizmų. Geriausia naudoti nedidelius 30–60 mm skersmens apvalius glotnius akmenukus, kurių supiltas sluoksnis turėtų būti ne mažiau kaip 25 cm